Vieną kartą su šeima buvome bandę tokio tipo kelionę. Šįsyk mes, suaugę, nelabai tokios norėjome, bet kitaip nesusiklostė, o vaikams kalbos apie ištaigingą Turkijos viešbutį suveikė kaip santarvės piliulės. Taigi, keli eskizai iš Turkijos.
***
Rinkomės kalnuotą Turkijos pajūrio vietovę (Kemero pusėje), nes su Andrium manėm, kad gi kasdien eisim į kalnus. Į kalnus bandėm nueiti pačią pirmą dieną. Ties kažkokiu keliuku, kur jau atrodė, kad tuoj tuoj kalnai, mus pasitiko kareivių užkarda. Tik vėliau sužinojom, kad vaikščioti po kalnus kaip ir draudžiama dėl neseniai siautusių gaisrų. Bet kareiviai pasimuistę mus praleido, padėjo tai, kad jie nemokėjo angliškai ir jiems beliko šypsotis. Lipom keliuku, kuris vėliau virto takeliu, kuris vėliau beveik visai išnyko, tik vietomis lyg kokių žvėrių eita. Akmenų luitai, spygliuoti žolynai ir pušys dvigubai ilgesniais spygliais nei lietuviškos. Ir štai pasigirsta garsai, lyg žmogus šauktų, lyg šunys lotų. Po kurio laiko supratom, kad tai piemuo gena ožkų bandą kalnu žemyn. Ėmė temti, lyg ir mums reiktų žemyn, bet ta banda, kurią mes stebim iš tolo, atrodo, nesibaigianti. Ožkos lėtai bidzena, kaži ką pakramtydamos, o man taip baisu, kad mus užuos aviganiai (ar ožkaganiai) šunys. Jaučiu, kaip visa sustingau ir tūnau už akmens. Gerai dar, kad Andrius šalia, o jo rankose pagalys. Temsta, nieko gero. Nusprendėm tas ožkas aplenkti, pakeliui jau beveik įsitikinom, kad jokių šunų nėra, tai piemuo imituoja šunų lojimą. Mus pamatę ožkos pasimetė, kas čia tas tikrasis piemuo. Dalis jų būriu pasileido mums iš paskos, visai ne ten, kur jas piemuo kreipė. Tai puolėm bėgti, kad jos mūsų nebematytų ir nesivytų, nuo šitos vietos jau buvo juokinga, nebe baisu. Taip nusileidom į pakalnę, bet bėgau beveik iki pat viešbučio, nes reikėjo išveikti stresą…
Taip supratau, kad visgi esu labai toli nuo gamtos. Tikra situacija tikruose kalnuose – ir “ne kažką”, kaip sako mano draugė. Bet grįžti į prabangų viskas įskaičiuota viešbutį irgi neatrodo labai jau sava. Turbūt esu per vidurį. Prieš kurį laiką atrodė svarbu išmokt leist sau prabangą. Iki galo tikrai neišmokau, bet širdimi jaučiu, kad saikas ir mažesnis vartojimas man yra didesnė vertybė.
***
Eidama tarp paplūdimio gultų pastebiu knygos pavadinimą „Raj na zemle“. Pagalvoju – tai, ką žmonės taip vadina, ir yra tai, kur esu: žydras dangus, skaidri jūra, šeima, skanus maistas. Paklausiu savo šeimos, kiek laimės balų jie duotų šią minutę. Sako 8 ar 9. O kur tas dešimtas? Ir taip aišku, kad tas dešimtas (o kartais ir devintas, aštuntas ar septintas) visada yra mūsų viduje. Guliu ant akmenuoto smėlio (matyt, vienintelė visame gultų būry) ir ieškau to trūkstamo balo. Randu, o gal jis mane randa. Tai kažkas apie Žemę, gamtą, kūną ir dėkingumą.
***
Be abejo, čia labai daug rusų. Prieš kelerius metus, kai buvome Turkijoje, visaip stengiausi parodyti, kad aš taigi ne rusė. Dabar stengiuosi mažiau, bet vis tiek stengiuosi. Kiekviename žingsnyje į tave visi kreipiasi rusiškai – tiek pardavėjai ir viešbučio darbuotojai, tiek kolegos poilsiautojai. Turiu ketinimą pabendrauti su kokiais nors rusais, paklausti, kaip jiems Rusijoje gyvenasi. Pasitaiko vyriškis iš Rostovo.
„Visko mes turime, galime nusipirkti, atlyginimai geri. Putinas daug dėl Rusijos padarė, įvedė tvarką, oboronu postavil.“
„O tai nuo ko reikia gintis?“
„Kažko ta Amerika vis ant mūsų varo. Rusija taigi niekada nieko pirma neužpuolė, mes net anekdotą pasakojam: kai kam nors (t.y. kokiai nors šaliai) pritrūksta darbininkų, jie Rusiją užpuola. Taip ir su vokiečiais buvo.“
Šitoj pokalbio vietoj abu su Andrium nevalingai pajuntam fiziologinius pokyčius – kaip kyla kūno temperatūra ir ima ryškiau plakti širdis. Visgi pasakom apie lietuvių požiūrį į buvimą Tarybų Sąjungoje ir atsisveikinam. Šitos 5 minutės – kaip maža konsteliacija, kuri atskleidžia, kaip prasideda karai. Yra daug būdų papasakoti istoriją ir kiekvienam savas.
***
Šiandien ėmė lyti. Atostogos ėmė panašėti į gyvenimą. Viduržemio jūra pašėlo. Pakilo bangos ir per kelias valandas įsisiautėjo plaudamos gultus ir lieptus, kur dar vakar poilsiautojai gurkšnojo savo kokteilius. Tokių bangų Baltijoje nebūna, matyt, dėl to, kad ten negilu. Su striukėm ir glaudėm strikinėjom ant kranto ir ganėm besiritančias bangas ir jų baltas putas. Jaučiau pagarbą stichijai, ji galėtų greit sutraiškyti mane tarp akmenų kaip tarp girnų.
O kai nėra bangų, jūra kartais atrodo kaip dekoracija, prie kurios geriems vyrams gerai gerti gerus gėrimus. Neįmanoma pakrante niekur nueiti, nes ji padalinta rėželiais įvairiems viešbučiams. Pašėlusi jūra juokiasi iš tokio padalinimo ir plauna visas tvoras. Galvoju ir apie žmones, kurie įdės daug darbo tas tvoras atstatyti, ir man gaila jų triūso.
***
Įprastam gyvenime maistas turi savo vietą. Kartais gurmaniškai ką nors pasigaminame namuose, kartais valgau košę iš termosiuko vairuodama. O sąvoka „viskas įskaičiuota“ juk ir yra labiausiai apie maistą ir gėrimus. Galima visą dieną be perstojo suktis tarp viešbučio restoranų ir kavinių. – Baigiasi pusryčiai pagrindiniame restorane, atsidaro vaflių kepykla, ledainė, kavos namai, turkiškų blynų su mėsa kampelis, po to pietūs ir taip toliau. Maistas formuoja poilsiautojų ritmą, užvaldo pojūčius, pokalbių temas. Manau, visi susiduria su valios išlaikyti saiką klausimu. Iššoka prisiminimai apie „Šihiros dvasių pasaulyje“ tėvus, kurie virto kiaulėmis. Po kelių dienų galutinai aišku, kad kažkas čia ne taip su tokia tvarka. Žmogui nereikia tokios gausos ir įvairovės maisto. Žmogui nereikia kiekvieną patiekalą dėti į atskirą lėkštę, gerti iš vienkartinių puodelių, pilti vandenį į plastikinius 200 ml buteliukus, kas trečią dieną keisti patalynę, kasdien keisti rankšluosčius. Ir tuo labiau viso to nereikia Žemei. Ar tai paskutinės mūsų šeimos tokios anti-ekologiškos atostogos?
***
Per Procesų psichologijos seminarus gamtoje esu dariusi pratimą, kai reikėjo susirasti vietą (erdvėje, gamtoje) ir išgirsti jos žinutę. Paskutinę atostogų dieną viduje kaži koks nerimas, tarsi dar reikėtų į kalnus. Žinojau takelį, ties kuriuo buvo intriguojantis užrašas “v peščeru” (į urvą). Ir išsiruošiau ten, viena. Po derybų ir kelionės su taksistu ir valandos kopimo į kalną atsidūriau didžiulėje grotoje – tai kaip salė su stogu, panoraminiu vaizdu į kalnus ir jūrą ir švelniai gelsvos spalvos stalaktitais aptekėjusiomis sienomis. Įlindau į dar mažesnį kambarėlį urvo gale ir gerokai ten pasėdėjau. Pirmykštis jausmas. Matau ir noriu atsijoti visą savo gyvenimo rafinuotumą: smulkmenas, detales, jausmų ir požiūrių niuansus. Kad liktų tik natūra, jokios kultūros. Jaučiu, kad sugebu išjausti tik kruopelę tos energijos. Įsidėjau į kišenę mažutį apvalų kristalą, kurių ten pilna ant žemės. Jau stojausi eiti ir su trenksmu taip kaliau galvą į to urvelio lubas, kad net kuokštelis mano plaukų liko pakibęs. O besileisdama žemyn link civilizacijos pastebėjau, kad pamečiau ir kristalą. Kad neįsivaizduočiau esanti lygi su kalnu.
2021 spalis / lapkritis