Apie gausą

Mano gyvenimo tėkmė rami. Turiu šeimą. Gyvename nedideliame name soduose. Sodai – tai toks sovietinis palikimas. Ten daug namų ir mažai vietos. Bet mūsų sklypas ribojasi su prūdu, tai atrodo, kad erdvės daugiau. O artimiausi kaimynai negyvena čia visus metus. O dar visai šalia yra tikras ežeras. Vasarą jame lelijų gausėja proporcingai gausėjant maudaliams, taip man atrodo. Ne sezono metu ežerui turbūt lengviau išlaikyti savo tapatybę, ir aš jį myliu, kai maudausi kokios ūkanotos dienos rytą.

Dar mes turime sodybą. Ten yra sena pirkia, kvepianti pelėsiais. Kiek romantiškų atodūsių esu girdėjusi iš lankytojų, kaip tai primena vaikystę, jų senelių namus. Bet kai tame name apsistoji, tai romantika gali greit išgaruoti, turbūt priklausomai nuo uoslės ypatumų ar nuo išlepimo. Ant senos klėtelės pamatų pasistatėme naują namuką. Čia viduje iš čiaupo bėga karštas vanduo. Myliu jį, – ir tą vandenį, ir tą namuką.

Dar turime mašinas. Šiuo metu – vieną baltą ir vieną juodą. Jos vežioja mus į miestą – darbą – mokyklą – sodybą. Baltoji mašinytė turi gražias akis, tokias įkypas. Myliu ją.

Turiu tris vaikus, kurie išgyvena paauglystę. Paauglystės tiesėje kiekvienas yra savam taške. Vaikai mane moko neprisirišimo prie įsivaizdavimų apie gyvenimą. Myliu juos. Kai susiklosto pažvelgti į juos iš didesnio atstumo, jausmai tampa ryškesni.

Mano vyras yra rūpestingas – ir man, ir vaikams, ir namams, ir darbui. Jis patikimas, įsiklausantis, atliepiantis. Mus domina panašūs dalykai, turime panašias baimes. Taip, myliu jį.

Aš neturiu gerai apmokamo darbo. Neturiu darnaus palaikančio kolektyvo. Neturiu drąsos, valios, įkvėpimo, pažinčių tam tikriems projektams. Neturiu didelio patogaus namo mieste, neturiu šeimų bendruomenės ir daugybės draugų. Neturiu gerų santykių su kai kuriais žmonėmis, o su kai kuriais išvis neturiu jokių santykių, nes bijau. Daugybės dalykų neturiu, bet man ir nereikia, turbūt.

Toks mano gyvenimo paveikslas. Sakytumei, kupinas gausos ir klestėjimo. Taip ir yra. Ir aš esu to paveikslo dalis. Šią akimirką matau, kaip Dievas jį tokį nupiešė ir davė man laiko, kad juo pasigrožėčiau. Šiandien paėmiau tą laiką, va ir grožiuosi. Kartais man būna gėda dėl kurių nors šito paveikslo dalių, noriu jų išsižadėti, nes jos nepakankamai tobulos arba pernelyg gražios. Bet ne šiandien.

Sąmoningai sudėliojau išorines, labai materialias koordinates, paminėjau netgi keturrates. Tame tarpe yra ir daug vidinių koordinačių, kaip mano gyvenimo pamatinės vertybės, vidiniai ir išoriniai resursai. Kviečiu susidėliot savo turtus, pamatyt juos ir padėkot už unikalią konsteliaciją. Labai tikiu, kad kiekvienas paveikslas yra tobulas. Kartais tobulas savo deginančiu skausmu. Belieka įkvėpti ir iškvėpti buvimą, vienintelį tokį, kokį turiu.    

2021 žiema